Džiudžitso/Dziudo

Džiudžitsu (jp. 柔術 švelnumo menas) – japonų kovos menas, pasižymintis imtynių, laužimo ir smūgiavimo elementais. Pirmiausia džiudžitsu meną studijavo samurajai, norėdami plikomis rankomis apsiginti nuo kardais ginkluotų užpuolikų. Iš džiudžitsu atsirado kiti panašūs menai, kaip aikido ir dziudo.

Sportas turi daug atšakų, vadinamųjų mokyklų (riū). Priklausomai nuo jų iki tam tikro laipsnio leidžiami įvairūs imtyniavimo veiksmai, tokie kaip metimas, sąnarių užlaužimai, sugriebimai, akių dūrimai, kandžiojimai, spyriai ir smūgiai. Be džiudžitsu daugelis mokyklų taip pat moko naudotis ginklais.

Šiais laikais džiudžitsu praktikuojama tiek savo tradicine, tiek šiuolaikine forma. Dziudo kovos menas, praktikuojamas kaip olimpinė sporto šaka, yra Kano Džigoro XIX a. pab. vystytos džiudžitsu mokyklos ir braziliško džiudžitsu derinys.

Džiudžitsu ištakomis laikomas Sengoku periodas (Muromači laikotarpis), kurio metu inkorporuoti įvairūs ankstesni japoniški kovos menai, pasitarnaujantys kovos lauke, esant artimam kontaktui su priešu, kai ginklai tampa neefektyvūs. Skirtingai nei kaimyninėse Kinijoje ir Okinavoje, Japonijoje kovojimo plikomis rankomis technika rėmėsi daugiausia metimais, imobilizavimu, sąnarių užlaužimu, smaugimu, nes smūgiavimo technikos buvo neefektyvios dėvint šarvus. Pradinės džiudžitsu mokyklos, tokios kaip takenouči-riū, taip pat mokė smūgių atrėmimo ir kontratakos prieš kardus ar ietis naudojant mažesnius ginklus technikų.

XVII a. džiudžitsu įgavo dar daugiau reikšmės dėl neokonfucianizmo plitimo ir jo sąlygoto ginklų ir šarvų atsisakymo, prioritetizuojant plikų rankų technikas savigynai. Džiudžitsu radosi smūgiavimo technikų, įskaitant smūgius į gyvybinius taškus. Tačiau XVIII a. smūgiavimas vėl tapo nežymia džiudžitsu dalimi.

Japonijai pakeitus savo izoliacionizmo politiką ir atsivėrus, palaipsniui jos kovos menai ėmė populiarėti už jos ribų. Dėl to Europoje džiudžitsu atsirado XIX a. pab. – XX a. pr. Prie kovos meno propagavimo daug prisidėjo Kacukuma Higaši, kartu su Irvingu Hancock‘u 1905 m. parašęs apie tai 2 knygas.

Lietuvoje džiudžitsu susidomėta jau bent tarpukariu. 1929–1930 metais džiudžitsu meno buvo mokoma Kauno aukštesniojoje policijos mokykloje kaip privalomos disciplinos.[1] Vienas pagrindinių entuziastų ir šio kovos meno pradininkų buvo Vytautas Reivytis, 1936 m. apie tai išleidęs knygą, kurioje aprašęs 130 pagrindinių veiksmų.

Dziudo (柔道, dziu-do „lankstus kelias“) – šiuolaikinė japonų kovos meno (gendai budō) ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi Japonijoje XIX a. pabaigoje.

Dziudo kilo iš Japonijoje paplitusio džiudžitsu kovos meno. Seniausios ir ryškiausios džiudžitsu užuomazgos pastebėtos vienoje iš seniausių ir garsiausių tradicinių japonų kovos mokyklų (koryu) „Takenouchi-ryu” įkurtoje 1532 metais. Beginklės kovos technika buvo įtraukta į apmokymus, kovojant įvairiais ginklais. Dzigoro Kano, prieš įkurdamas pirmąją dziudo mokyklą Kodokan, praktikavo džiudžitsu „Kito-ryu” ir „Tenjin Shin’yo-ryu” mokyklose. Nors Lietuvoje priimta tarti dziudo ir džiudžitsu, japoniškai abu žodžiai prasideda tuo pačiu heroglifu 柔 (lankstus), bet baigiasi skirtingais heroglifais 道 (kelias) ir 術 (menas, būdas). Senojo džiudžitsu tikslas buvo kuo greičiau neutralizuoti priešinką, dziudo – visapusiškas asmenybės tobulinimas per kovos pratybas.

Dziudo istorija yra neatskiriama nuo šio kovos meno kūrėjo, meistro ir mokytojo Jigoro Kano (嘉納 治五郎 Dzigoro Kano, 18601938). Dzigoro gimė pasiturinčioje japonų šeimoje. Jo senelis visą turtą uždirbo savomis pastangomis, jis buvo sakės gamintojas Šigos prefektūroje, Centrinėje Japonijoje. Dzigoro Kano tėvas nebuvo vyriausias sūnus, dėl to jis nepaveldėjo šeimos verslo ir tapo Šinto šventiku bei vyriausybės tarnautoju. Su tokia įtaka jis Dzigoro Kano, savo sūnui, padėjo patekti į Tokijo imperatoriškąjį universitetą. Būdamas studentu Kano rimtai mąstė apie galimybes pasiekti kūno ir sielos harmoniją. Nors ir neišsiskyrė gera fizine būkle (neaukšto ūgio, prakaulaus sudėjimo ūgis 150 cm, svoris 48 kg) jis per trumpą laiką sugebėjo įvaldyti sudėtingą džiu-džitsu techniką. Atrinkęs iš šios technikos jo manymu labiausiai efektyvius ir eliminavęs pavojingus imtynių veiksmus, Kano sukūrė naują kūno ir dvasios tobulinimo sistemą, kuri vėliau įgavo sportinį pobūdį.

1882 m. pirmąją Tokijuje dziudo mokyklą (prie Eise vienuolyno) – Kodokan. Pirmaisiais gyvavimo metais į Kano vadovaujamą mokyklą buvo žiūrima nepalankiai, bet kai geriausias Kano mokinys Širo Saigo oficialiose varžybose nugalėjo visus savo priešininkus, kovos metu naudojusius įvairius džiudžitsu ir karatė veiksmus, ši mokykla sulaukė pripažinimo. 1909 m. Kano pirmasis Japonijoje tapo Tarptautinio olimpinio komiteto nariu. 1911 m. jis įsteigė pirmąją Japonijoje sporto asociaciją bei tapo jos prezidentu.

Dziudo bazinę techniką profesorius Kano užbaigė formuoti 1887 m., o pilna sistema užbaigta 1922 m. – Kodokan mokyklos 40-mečio jubiliejui. Tuo metu jam jau sukako 62-ji metai. Pažymėtina, kad profesorius Kano skyrė labai daug dėmesio kovotojų gerosioms moralinėms ir psichologinėms savybėms ugdyti.

1883 m. Kano įsteigė kvalifikacinę rangų sistemą (spalvotų diržų sistemą įvedė Mikinosuke Kawaishi), o 1900 m. – varžybų taisykles. [Pasaulio dziudo federacija buvo įkurta 1951 metais, liepos mėnesį. 1956 metais Paryžiuje įvyko pirmasis dziudo pasaulio čempionatas. Dabar tarptautinė dziudo federacija vienija 178 šalis. 1964 m. pirmą kartą dziudo buvo įtrauktos į Olimpinių žaidynių programą (Tokijuje). Moterų dziudo buvo pradėtas kultivuoti nuo 1980 metų, kai Niujorke buvo surengtas pirmas Pasaulio moterų čempionatas. Nuo 1992 metų moterų dziudo startavo Olimpinėse Žaidynėse.

Kitaip nei karate, dziudo nenaudojami spyriai, smūgiai ir panašūs veiksmai. Kitaip nei aikido, dziudo imtynėse nenaudojamas spaudimas sanariams, kad oponentas būtų numestas ant žemės. Kitaip nei kendo, dziudo imtynių metu nenaudojami jokie ginklai ar kitokie įrankiai. Vietoj aukščiau išvardintų dalykų, varžybų metu dziudo kova vyksta tarp dviejų asmenų vilkinčių dziudogi. Kovos metu priešininkai stengiasi vienas kitą pargriauti ant tatamio. Jei ataka nėra pakankamai sėkminga (teisėjai neįvertina veiksmo pilna pergale „Ippon”) kovą galima pratęsti parteryje, atliekant laužimų, smaugimų ar išlaikymo veiksmus. Palyginus su kitomis kovinio sporto rūšimis, tai pakankamai saugu, nes nėra tikslo sužeisti priešininką. Dziudo yra dinaminė veiksmų sistema. Dziudo technikos praktikavimas padeda žmonėms vystyti pagrindines fizines savybes, padeda vystyti jėgą, ištvermę, lankstumą, greitį, kovingumą, dinamiškumą ir statinį balansą, veržlumą ir susilaikymą. Gynybos ir aktyvios atakos praktikavimas padeda tobulinti reakcijos laiką, koordinaciją ir susivaldymą. Praktikuojantys dziudo tampa stipresni, greitesni ir stabilesni. Kaip pastebi šiuolaikiniai dziudo ekspertai tikrasis dziudo moko daugiau nei siekti fizinių aukštumų ar atletinio meistriškumo. Dziudo moko kaip kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius. Dziudo moko susilaikymo, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat etikos, gerų socialinių manierų ir etiketo. Dziudo taip pat moko kaip nugalėti baimę, parodyti drąsą esant spaudimui. Varžybų metu ir kasdienių užsiėmimų metu ugdomas teisingumas ir sąžiningumas.